Ar girdėjote šią istoriją iš Budos gyvenimo? Aš jau pasakojau ją anksčiau. Buda buvo susirinkime, ir tada priėjo ponas, ir jis buvo labai įsiutęs. Jis galvojo, kad Buda darė kažką blogo. Jis atitraukė žmones, ir visi žmonės dabar medituodavo, ir jie buvo ramūs ir tylūs. Jis buvo neramus verslininkas ir pastebėjo, kad jo vaikai eina ir sėdi su Buda, ir medituoja kasdien po dvi valandas. Jis galvojo, kad jei jo vaikai įsitrauktų į verslą tuo metu, jis galėtų daugiau uždirbti, ir jiems būtų geriau. Dvi valandas eiti ir praleisti su kažkuo užmerkus akis! Ar kas nors ką nors gaus? Todėl jis buvo labai nusiminęs ir sakė: "Aš pamokysiu tą žmogų".
Taigi įniršęs jis atėjo ir pažiūrėjo į Budą. Jis priėjo tiesiai prie Budos. Matote, jis buvo gerai žinomas verslininkas toje vietovėje. Vos tik jis priėjo arčiau prie Budos, visos kitos jo mintys dingo, bet pyktis vis dar buvo. Jis drebėjo. Jis negalėjo kalbėti. Dabar jis negalėjo ištarti žodžių, bet jis spjovė Budai į veidą. Buda paprasčiausiai nusišypsojo. Visi aplink jį buvę mokiniai buvo labai pikti, bet jie negalėjo reaguoti priešais Budą. Todėl kiekvienas laikė sučiaupęs lūpas ir sugniaužęs kumsčius. Jie norėjo jo paklausti: "Kaip drįsti tai daryti?", bet negalėjo nieko pasakyti. Šis žmogus negalėjo pasilikti ilgiau. Po to, kai spjovė, jis galvojo, kad jei pasiliks dar kelias minutes, jis pratrūks. Todėl jis pabėgo. | Celebrate every Wednesday as Patanjali Day!Receive a fresh Patanjali knowledge sheet every
|
Buda nereagavo ir nieko nepasakė. JIs tik nusišypsojo. Pirmą kartą savo gyvenime tas žmogus sutiko kažką, kas tiesiog šypsojosi, kai jis spjovė ant jo veido. Žmogus negalėjo miegoti tą naktį, ir jo visas kūnas labai persikeitė. Jis drebėjo, tarsi būtų žemės drebėjimas. Jo visas pasaulis apvirto aukštyn kojomis. Kitą dieną jis nuėjo ir krito prie Budos pėdų, ir pasakė: "Prašau man atleisti. Aš nežinau, ką padariau". Buda atsakė: "Aš negaliu tau atleisti!"
Dabar mokiniai buvo sukrėsti. Tada Buda turėjo vėl paaiškinti, ką jis turėjo omeny, nes visi buvo sukrėsti. Jis pasakė: "Kodėl? Kai tu nieko nepadarei, kodėl aš turėčiau atleisti tau? Ką tu padarei? Ką neteisingo padarei?" Jis atsakė: "Ne, aš spjoviau ant tavo veido vakar. Aš esu tas pats asmuo." Buda atsakė: "O! To asmens dabar čia nėra. Jei kada sutiksiu tą asmenį, ant kurio tu spjovei, aš pasakysiu jam, kad jis tau atleistų. Tam asmeniui, kuris yra čia, tu nieko blogo nepadarei". Tai yra gailestingumas.
Gailestingumas nėra sakymas: "O! Padaryk ką nors nusikaltėliais, ir tada aš jiems atleisiu". Tai nėra gailestingumas. Tavo atleidimas turėtų būti toks, kad tas asmuo, kuriam atleidžiama, net nežinotų, kad tu jiems atleidi. Jie net neturėtų jausti kaltės dėl savo klaidos. Tai yra tesingas atleidimas. Jei tu priverti ką nors jausti kaltę dėl savo klaidos, tada tu neatleidai jiems. Pati kaltė yra bausmė, pačios jos užtenka. Kaltės pakanka, kad ji suėstų tave, prarytų tave. Žinios atitraukia tave nuo kaltės ir padeda trave ant pamato, kur tu iš viso nematai pasaulio. Tu nematai pasaulio ta prasme, kad tu nematai visų tų sudėtingų šio mažo pasaulio plepėjimų. Jie visi atrodo nereikšmingi.
<< Bemintiškumo patyrimas Vartai į dvasinį prabudimą >>
(Tai yra dalis žinių lapų serijos pagal Gurudev Šri Šri Ravi Šankaro Patanžali Yoga Sutrų komentarus.)
