Kuo labiau mes atsipalaiduojame savyje, tuo labiau mumyse išryškėja kūrybiškumas ir laimė. Matote, kūrybiškumas jau yra kiekviename sąmonės taške, ir jį galima sužadinti. Jei nėra kūrybiškumo, tada tu negali jo gauti iš kažkur. Tai tarsi kaitinti kukurūzus, kad jie pokšėtų, ir tada jie tampa spragėsiais. Panašiai sąmonėje yra įgimtas kūrybiškumas.
Meditacija leidžia tau jaustis laisvai iš vidaus, padaro tave tarsi vaiką, padeda palikti visus slopinimus, nelankstumus, sąvokas prote ir nusimesti visas užtvaras, kurias užsidedi bendraudamas su kitais.
Jei protas svyruoja tarp praeities ir ateities, tada jis nėra pakankamai aštrus dabaryje. Viskas, ko reikia kūrybiškumui, tai proto aštrumo, sugebėjimo geriau suvokti. Suvokimas, stebėjimas ir išraiška - šios trys kryptys, kurios yra sudėtinė bet kokio pratimo dalis, gali sužydėti, kai mūsų protas gerai pailsi.
Kūrybiškumas ir sumanumas yra meditacijos produktai. Meditacijos praktikos dėka tu tampi meistrišku visuose savo veiksmuose, sugebi būti laimingu ir išlaikyti nemirštančią šypseną, kas benutiktų.
Protas yra laukas, kuris eina už mūsų kūnų. Mūsų sąmonė yra laukas, mūsų protas yra laukas, mes visi esame laukas. Kiekvienas taškas lauke yra žinios, ir jos yra plačios. Todėl mūsų sąmonė yra pripildyta žiniomis, pripildyta kūrybiškumu.
Kiekvienas, kuris atrado kažką, arba koks nors kūrybiškumas kilo kokiame nors prote, tai todėl, kad jis jau buvo lauke. Mes pasiimame tai kaip nuopelną, nes mes išgauname, kas jau yra ten. Kartais mes galime tai padaryti visai be pastangų; tai jau išėjo iš mūsų. Jei paklausi poetą, kaip jam ar jai iškilo toks gražus eilėraštis, poetas sakys: "Aš nežinau!" Ar tai būtų mokslinis atradimas arba menas, paslaptis yra "Iš kur tai atėjo?" Šaltinis yra nežinomas. Prisijungti prie šio lauko mumyse, būti su šiuo nežinomu lauku yra meditacija.
Meditacija negali įvykti stengiantis, o paleidus pastangas. Protas ir kūnas veikia pagal priešingus dėsnius. Fiziniame lygyje, kuo daugiau pastangų, tuo geresnis rezultatas. Tuo tarpu protiniame lygyje arba kūrybiškumo lygyje, kuo mažiau pastangų, tuo puikesnis rezultatas. Kai protas išmoksta paleisti ir atsipalaiduoti, tada kyla idėjos. Jei užmiršai kažką, kuo daugiau stengiesi prisiminti, tuo ilgiau užtrunka, kol prisimeni. Kai tik paleisi, staiga ateis idėjos. Todėl protas turi priešingą dėsnį nei kūnas. Ir meditacija remiasi tų dėsnių deriniu (proto ir kūno), kai tu esi visiškai be pastangų.
