Dėl ko mes nusimename? Mūsų neliūdina paukščiai arba debesys, arba gamta. Mūsų neliūdina aplinka. Taigi, dėl ko mes nusimename? Mes nusimename mus supančiais žmonėmis. Mūsų priešai liūdina mus, ir taip pat mūsų draugai liūdina mus. Mūsų protas įstringa arba drauguose, arba priešuose. Mes visą dieną arba galvojame apie savo draugus, arba galvojame apie savo priešus.
Žmonės tampa mūsų priešais, net kai mes nieko blogo jiems nepadarėme. Daug žmonių patyrė tai. Mes nieko blogo jiems nepadarėme; nei mes blogai elgėmės, ir vis tiek jie tampa mūsų priešais. Tai labai stebina!
Mes galvojame: "O! Kodėl jis tapo mano priešu? Iki vakar jis buvo mano draugas." Taip pat mes nepadarome kažkokios ypatingos paslaugos kai kuriems žmonėms, tačiau jie tampa mūsų artimais draugais.
Todėl aš sakau tau, tai yra stulbinanti ir paslaptinga Karma - kaip kai kurie žmonės tampa mūsų priešais ir kai kurie mūsų draugais.
Taigi, ką mes turėtume daryti?
Mes turėtume sudėti abu ir savo draugus, ir priešus į vieną krepšį ir tiesiog tapti tuščiais iš vidaus, ir džiaugtis.
Visi šie nutikimai (žmonės tampa draugais ir priešais) veikia pagal tam tikrą dėsnį, ir mes nežinome, kaip ir iš kur jis atsirado. Mes negalime tiesiog pasakyti, kai kieno nors jausmai mums pasikeis, ir ar tai bus mums palanku ar nepalanku. Mes tiesiog negalime pasakyti. Todėl mes turėtume visą tikėjimą sudėti į tikrajį Aš, į Dievą, ir ne į draugystę ir priešiškumą.
Mes neturėtume švaistyti savo laiko, galvodami apie draugus ir priešus.
Ką jūs visi manot?
Tai nereiškia, kad nutolinate save nuo draugų arba daugiau nesurandate naujų draugų. Tai ne tai, ką aš sakau. Draugiškumas turėtų būti mūsų prigimtis; meilė turėtų būti pati mūsų prigimtis. Mes šiaip ar taip esame meilė!
Kai kas nors ateina ir sėdi šalia mūsų, mes jiems nusišypsome ir pasikeičiame keliais žodžiais. Tai nereiškia, kad tu galvoji: "Bet kuriuo atveju, kas yra draugas, ar kas yra priešas, niekuo nereikia dalintis", ir tu vaikštai aplink liūdnu veidu pykdamas ant kiekvieno - tai nėra išminties požymis. Tai yra neišmanymas ir kvailystė. Mes privalome bendrauti su kiekvienu aplink mus, bet tuo pat metu būti centruotais viduje. Ar suprantate?
Kai mes esame centruoti, tada mes nejausime liūdesio, pykčio ar savininkiškumo. Tada mes nenusivilsime, kas benutiktų. Priešingu atveju, daug kartų, kas nutinka, mes nuliūstame - "O! Pažiūrėk, aš jam tapau tokiu geru draugu, ir šiandien jis net nekalba su manimi. Aš jam padariau tiek daug paslaugų, ir jis nusistatė prieš mane!"
Galvodami visomis tomis mintimis, mes eikvojame laiką, kurį turime dabartyje. Mes to neturėtume daryti, gerai!
Tuščias reikalas ieškoti tikro draugo pasaulyje. Susidraugauk su tiesa (Dieviškuoju) ir Pasaulis yra tavo.
